Kai išėjome tranzuoti ant autostrados Kaune prie devinto forto ir aš pamačiau mus tris ir dar tris didžiules kuprines, tai supratau, kad niekaip netilpsime mes “šešiese” į vieną automobilį. Tačiau gal už 15 minučių mums sustojo vienas žmogelis ir visos mano baimės išsisklaidė – jei sustojo vienas, tai ir kiti sustos.
Pirmasis vairuotojas buvo Lietuvoje gyvenantis rusas. Kalbėjome rusiškai. Jis pavežė mus iki sienos. Sieną teko kirsti pėsčiomis. Kitoje sienos pusėje pradėjom tranzuoti ir mus paėmė lenkas su fura. Jis netoli važiavo, todėl per raciją įkalbėjo kitą furistą, kad šis mus paimtų. Suvalkuose įvykdėme žaibišką persėdimą iš vienos furos į kitą.
Antrasis vairuotojas lenkas nuvežė mus iki Bialystoko. Paleido pačioje pirmoje sankryžoje kur patogu tranzuoti toliau. Pasinaudoję degalinės paslaugomis paėjom gal puskilometrį ir sustojome prie miško pavalgyti. Valgėm savo maistą ir tai ką radome miške – žliūges, dilgėles, serbentų lapus ir kitus augalėlius bei uogas. Užkirtę atsistojome tranzuoti. Paėmė žmogus su gražiu nauju džipu.
Trečias vairuotojas ypatingai mėgsta greitį ir dviejų juostų kelyje elgiasi kaip trijų juostų kelyje. Man tokį dalyką Lietuvoje teko matyti tik vieną kartą, tačiau Lenkijoje tai įprasta. Jei važiuoji siaurame dviejų juostų kelyje, tai reikia žiūrėti ne tik į priekį, bet ir į galą. Gali atsirasti drąsuolis, kuris privers abiejų juostų vairuotojus manyti, jog visgi čia yra trijų juostų kelias. Pats lėks viduriu, o jūs privalėsit prisispausti prie kelkraščio arba net ant jo išvažiuoti. Visgi tai pavojingas važiavimo būdas, nes ne visi gi žino, ne visi yra perspėti, kad įmanoma padaryti neįmanomą: iš dviejų kelio juostų – tris. Trečias vairuotojas pademonstravo ne tik drąsą, bet ir greitį, bei kaip jo džipas gali važiuoti laukais (agresyviai aplenkėme kamštį autostradoje apvažiuodami šunkeliais ir kukurūzų laukais). Nors vairuotojas pavaišino mus ledais, tačiau išlipome įkaitę nuo įtampos. Visgi brangi ta mūsų gyvybė ir savisaugos instinktas purškia adrenaliną į kraują nors protas ir supranta, kad mašina gera, vairuotojas ne pirmą kartą tai daro ir rizikos kaip ir nėra.
Išleido jis mus prie Ostrow Maz. Taip buvo parašyta mano žemėlapyje. Paklausiau jo ar šis sutrumpinimas reiškia Ostrow Mazhen (išvertus – svajonių šalis). Jis nusijuokė, – “Ostrow Mazowietskij”. Vairuotojas naudojo DC Radio kaip visi furistai, stengėsi surasti kas mus paveš toliau, bet vežančių neatsirado. Visi atsiliepusieji norėjo vežti tik tas dvi merginas be vaikino. 
Taigi, toliau teko važiuoti patiems.
Ketvirtasis vairuotojas važiavo į Varšuvos priemiestį. Irgi su racija bandė pagauti furistus. Sustojome prie įvažiavimo į miestą ir gal pusvalandį gaudėm tiek lenkų, tiek lietuvių furas. Lenkai naudoja kitą racijos kanalą. Su lietuviais turėjau šnekėti aš, tai buvo daug streso, nes pirmas kartas visada baugus. Kadangi vakarėjo, tai vairuotojas visgi sugalvojo mus pervežti per Varšuvą. Visą kelią vis dar bandė pagauti ką nors, bet nesėkmingai. Paleido kitame miesto gale, kur galėjome tranzuoti toliau. Pradėjo temti. Sustojo dvi mašinos iš karto. Pasirodo, kad tas vairuotojas kur mus čia atvežė net mus paleidęs ieškojo dar kažko kas mus paimtų. Ir šie du vairuotojai sutiko. Bet norėdami įsėsti į dvi mašinas turėjome išsiskirti, o kadangi buvome susitarę, kad šventos trejybės neskaidom, tai atsisakėme jų paslaugų.
Tačiau greitai sustojo penktasis mūsų vežėjas. Jis lenkas, bet kažkodėl norėjo su mumis kalbėti angliškai. Sunku man buvo persijungti į anglų kalbą, nes visą dieną šnekėjau lenkiškai. Vaikinukas pasitaikė labai šaunus. Jis sako – “važiuokime nakvoti pas mane namo”. Taip ir padarėm. Labai nuostabi nakvynė buvo. Šauniai pabendravome, o ryte jis mus pažadėjo nuvežti iki tranzavimo vietos.
Nei vieno vairuotojo mes nieko neprašėme, jie patys sugalvodavo mums padėti: ieškodavo per raciją kas paveš toliau, pasiūlė nakvynę.
